Buriuokite greičiau įdėdami mažiau pastangų: kaip tinkamai sureguliuoti bures?

Norint išnaudoti visas laivo galimybes, ypač pučiant silpnam vėjui, labai svarbu tinkamai sureguliuoti bures. Šiame straipsnyje paaiškinsime, kaip silpną vėją paversti kuo didesniu greičiu kelionės tikslo link. Tie patys bendrieji principai praverčia ir vėjui sustiprėjus.

Nagrinėsime nuomojamose jachtose dažniausiai sutinkamą burlaivį su bermudinėmis burėmis – grotu ir stakseliu. Pirmiausia aptarsime fizikinius principus, kad suprastumėte, kaip vėjas varo burlaivį ir kaip pagal esamas sąlygas pasirinkti burių padėtį. Tada pateiksime konkrečių burių reguliavimo pavyzdžių, daugiausia skirtų silpnam vėjui.

Aerodinamika

Kaip burlaivis gali plaukti kampu į vėją? Kai vėjas ateina iš laivapriekio didesniu nei maždaug 30° kampu, tinkamai sureguliuotos burės sukuria į priekį nukreiptą jėgos dedamąją. Vėjo pripildyta burė įgauna išlenktą aerodinaminį profilį; jo išgaubtumą vadiname pilvotumu. Oro srautas ties bure pasidalija: viena jo dalis teka priešvėjine, kita – pavėjine puse. Dėl profilio formos srauto greitis ir slėgis abiejose pusėse skiriasi. Pagal Bernulio dėsnį greitesnio srauto statinis slėgis mažesnis. Todėl pavėjinėje pusėje susidaro mažesnis slėgis, o priešvėjinėje burės pusėje slėgis padidėja, nes burė nukreipia ir lėtina oro srautą (1 pav.). Abi slėgio sritys veikia kartu ir sukuria bendrą aerodinaminę jėgą. Jos kryptis nėra sutapatinama su laivo kursu: tik viena dedamoji stumia pirmyn, o kita kreipia laivą, verčia jį slysti pavėjui ir didina pasvirimą. Kilio bei korpuso pasipriešinimas vandeniui apriboja šoninį judėjimą, todėl dalis burės sukurtos jėgos gali būti panaudota judėti pirmyn. Būtent dėl šios oro ir povandeninės laivo dalies sąveikos burlaivis kyla į vėją, nors negali plaukti tiesiai prieš jį.

1 vaizdas. Burių reguliavimas pučiant silpnam vėjui

1 pav.

Ką tai reiškia praktiškai?

Bendrą burės aerodinaminę jėgą patogu išskaidyti į keliamąją jėgą ir pasipriešinimą (2 pav.). Vėjo greičiui didėjant abi jėgos auga, tačiau nevienodai – pasipriešinimas paprastai didėja sparčiau. Jų santykis priklauso ir nuo kampo, kuriuo oro srautas pasiekia burę. Buriuotojui svarbu suprasti du skirtingus režimus: plaukiant aštriau į vėją siekiama kuo didesnės keliamosios jėgos ir kuo mažesnio pasipriešinimo, o leidžiantis pavėjui laivą vis labiau varo į burę atsiremiantis oro srautas. Todėl tiems kursams reikia skirtingo burių reguliavimo. Į vėją burė veikia kaip vertikalus sparnas, tad jos paviršius turi būti lygus, o oro srautas prie pavėjinės pusės – kuo ilgiau neatitrūkęs. Per daug pritraukta burė padidina atakos kampą, uždaro galinę kraštinę ir gali sustabdyti srautą; per daug atleista burė pradeda plazdėti ir taip pat nebekuria reikiamos jėgos. Leidžiantis pavėjui burė atveriama plačiau ir daroma pilnesnė, kad perimtų didesnį oro kiekį. Pereinant iš vieno kurso į kitą nustatymus reikia keisti palaipsniui, nes vienas universalus šotų įtempimas visiems kursams netinka.

2 vaizdas. Burių reguliavimas pučiant silpnam vėjui

2 pav.

Varomoji jėga stumia burlaivį pirmyn. Bendrą burės jėgą galima išskaidyti į varomąją ir šoninę dedamąsias (3 pav.). Šoninė jėga stumia laivą į šoną ir jį kreipia, o korpusas bei kilis šį slydimą ir pasvirimą riboja. Nedidelis judėjimas į šoną vis tiek išlieka – tai dreifas. Todėl tikroji burlaivio judėjimo kryptis nėra visiškai lygiagreti jo išilginei ašiai: ją sudaro judėjimas pirmyn ir dreifas (4 pav.). Dreifo neįmanoma visiškai panaikinti vien labiau pritraukiant bures. Pernelyg uždarytos burės didina šoninę jėgą, pasvirimą ir vairo apkrovą, bet nebūtinai greitį tikslo link. Vertinkite ne tik greitmačio rodmenį: stebėkite kurso virš dugno kryptį, laivo pasvirimą ir tai, kiek vairu tenka taisyti polinkį kilti į vėją. Geras reguliavimas suteikia tolygų greitėjimą, lengvą vairą ir valdomą dreifą.

3 vaizdas

3 pav.

4 vaizdas. Burių reguliavimas pučiant silpnam vėjui

4 pav.

Atakos kampas lemia, kiek keliamosios jėgos sukurs burė (5 pav.). Kai atakos kampas per didelis, pavėjinėje burės pusėje laminarinis srautas atsiskiria ir tampa turbulentinis; slėgių skirtumas bei varomoji jėga smarkiai sumažėja. Kai kampas per mažas, vėjas nebeišlaiko burės profilio: priekinė jos dalis subliūkšta ir burė pradeda plazdėti (6 pav.). Optimalus atakos kampas paprastai yra vos didesnis už tą, kuriam esant burės priekinė dalis pradėtų plazdėti; dažnai jis siekia apie 10°. Praktikoje šią ribą randame ne skaičiuodami, o trumpam atleisdami šotą arba pasukdami arčiau vėjo, kol pirmiausia sujuda priekinė kraštinė ar indikatorinis siūlelis. Tada burę pritraukiame tik tiek, kad srautas vėl prisiglaustų. Toks mažas bandymas patikimesnis už įprotį šotą traukti iki galo ir leidžia prisitaikyti prie gūsių, bangų bei skirtingos burės formos.

5 vaizdas. Burių reguliavimas pučiant silpnam vėjui

5 pav.

6 vaizdas. Burių reguliavimas pučiant silpnam vėjui

6 pav.

Menamasis ir tikrasis vėjas

Judantis laivas pats sukuria priešpriešinį oro srautą. Net visiškoje štilyje denyje jaustume iš laivapriekio pučiantį vėją, kurio greitis lygus laivo greičiui. Tikrasis vėjas – atmosferos vėjas vandens paviršiaus atžvilgiu; stovėdami inkaravietėje justume būtent jį. Laivui judant menamasis vėjas yra tikrojo vėjo ir dėl laivo judėjimo susidarančio oro srauto vektorinė suma. Bures reguliuojame pagal menamąjį vėją, nes būtent jį patiria kartu su laivu judančios burės. Plaukiant į vėją menamasis vėjas stipresnis už tikrąjį, o leidžiantis pavėjui – silpnesnis. Laivui įsibėgėjus menamasis vėjas pasislenka laivapriekio link, todėl anksčiau tinkamai atverta burė gali pasirodyti per daug pritraukta. Praradus greitį bangose vyksta priešingai. Dėl to vairininkas ir bures reguliuojantis įgulos narys turi stebėti ne vien vėjarodį: svarbūs siūleliai, burės priekinė kraštinė, vairo apkrova ir greičio pokytis. Po kiekvieno ryškesnio kurso ar greičio pasikeitimo bures patikrinkite iš naujo.

Burių ir takelažo terminai

Kad tolesnis tekstas būtų aiškus, susitarkime dėl pagrindinių burių ir takelažo dalių pavadinimų. Burės dalys parodytos 7 pav., o groto šotas ir giko atotampa – 8 pav.

7 vaizdas. Groto ir stakselio dalių pavadinimai

7 pav.

8 vaizdas. Groto šotas ir giko atotampa

8 pav.

• Halsinis kampas (tack) – priekinis apatinis burės kampas, tvirtinamas prie denio arba rėjo.
• Falinis kampas (head) – viršutinis burės kampas, prie kurio tvirtinamas falas.
• Šotinis kampas (clew) – galinis apatinis kampas, prie kurio tvirtinamas šotas arba apatinės kraštinės įtempiklis (outhaul).

Profilio gylis, arba pilvotumas. Vėjo jėga išlenkia burę ir suformuoja jos „pilvą“. Pilvotumo dydis ir giliausios vietos atstumas nuo priekinės kraštinės labai veikia burės savybes. Pilnesnė burė sukuria daugiau keliamosios jėgos, bet ir didesnį pasipriešinimą; plokštesnė – mažiau abiejų. Svarbi ir giliausios vietos padėtis. Jai slenkant pirmyn ar atgal keičiasi priekinės burės kraštinės apkrova, kuri susijusi su falo įtempimu (9 pav.). Silpname vėjyje kiek pilnesnis profilis padeda sukurti jėgą, tačiau per gilus ar per toli atgal pasislinkęs pilvas uždaro galinę kraštinę ir apsunkina vairą. Vėjui stiprėjant burę plokštiname ir jos giliausią vietą stumiame pirmyn. Profilį vertinkite žiūrėdami iš apačios į viršų palei burės paviršių; raukšlės, galinės kraštinės virpėjimas ir nevienodas siūlelių darbas dažnai parodo, kurio įtempiklio korekcija reikalinga.

Burės susukimas. Dėl trinties prie vandens vėjas ties deniu lėtesnis nei stiebo viršuje, todėl menamojo vėjo kryptis kylant aukštyn šiek tiek keičiasi. Kad atakos kampas visame burės aukštyje būtų tinkamas, burės viršus turi būti labiau atsuktas pavėjui nei apačia. Šį susukimą valdo šoto įtempimas ir giko atotampa. Kuo stipriau atotampa traukia giką žemyn, tuo labiau įtempiama galinė groto kraštinė ir mažėja burės susukimas (9 pav.). Per mažai susukta viršutinė dalis gali būti perspausta ir stabdyti laivą, nors apačia atrodys sureguliuota gerai. Per didelis susukimas išleis vėją ir sumažins galią. Vertinkite visus siūlelių aukščius, o ne tik lengviausiai matomą apatinį. Šotą, kipą ar atotampą keiskite mažais žingsniais ir po kiekvieno pakeitimo palaukite, kol greitis bei laivo pasvirimas nusistovės.

9 vaizdas. Burės pilvotumo padėtis ir susukimas

9 pav.

Burių reguliavimas plaukiant į vėją silpno vėjo sąlygomis

Plaukiant aštriai į vėją menamasis vėjas ateina maždaug 20°–45° kampu nuo laivapriekio. Tai apytikriai atitinka 35°–60° tikrojo vėjo kampą kurso atžvilgiu. Bures reikia sureguliuoti taip, kad keliamoji jėga būtų didelė, o pasipriešinimas – kuo mažesnis. Genuja sukuria didelę varomosios jėgos dalį, todėl jos reguliavimas ypač svarbus.

Genuja (stakselis)

Genujai reguliuoti naudosime šias priemones:

• Šoto kipa daugiausia keičia burės susukimą ir apatinės dalies pilvotumą. Pradinę kipos padėtį nustatykite taip, kad genujos šoto tęsinys būtų nukreiptas maždaug į priekinės burės kraštinės vidurį. Toliau padėtį tikrinkite pagal indikatorinius siūlelius. Jei pasukus laivą arčiau vėjo pirmiausia pradeda plazdėti viršutinis priešvėjinis siūlelis, viršutinė burės dalis per daug atvira – kipą stumkite pirmyn. Šotas labiau temps žemyn, įtemps galinę kraštinę ir sumažins susukimą. Jei pirmiausia plazda apatinis siūlelis, burės apačia per atvira – kipą stumkite atgal. Tinkamai nustačius kipą visi priešvėjiniai siūleliai pradeda kilti beveik tuo pačiu metu (10 pav.). Bandymą atlikite esant pastoviam kursui ir vėjui, nes vienas gūsis gali suklaidinti. Prieš stumdami apkrautą kipą pirmiausia šiek tiek atleiskite šotą arba naudokite tam skirtą reguliavimo lyną; nelaikykite pirštų prie bėgelio ir įsitikinkite, kad fiksatorius vėl patikimai užsikirto.

• Genujos šotas (jib sheet) – pagrindinė reguliavimo priemonė, nustatanti burės kampą laivo išilginės ašies atžvilgiu. Šoto įtempimas kartu keičia pilvotumą ir susukimą. Kuo stipriau šotą pritraukiame, tuo aštriau į vėją gali plaukti laivas. Didžiausiam aukštingumui paprastai tinka padėtis, kai genuja beveik liečia vantus. Pučiant labai silpnam vėjui ją verta šiek tiek atleisti – maždaug per du kumščius nuo vantų – ir dėl didesnio greičio paaukoti dalį aukštingumo. Pritrauktas šotas mažina burės kampą laivo ašies atžvilgiu, susukimą ir pilvotumą. Nevertinkite rezultato vien pagal tai, kaip arti burė priartėjo prie vantų. Per stipriai pritraukta genuja susiaurina tarpą tarp jos ir groto, trikdo oro srautą abiejose burėse ir gali sumažinti bendrą greitį. Jei pavėjiniai siūleliai krinta, vairas sunkėja arba greitis nebeauga, šotą po truputį atleiskite.

• Forštago įtempimas veikia genujos profilio gylį nuo vidurio iki viršaus. Atleidus forštagą jis labiau pralinksta, burė tampa pilnesnė, o jos priekinė dalis – apvalesnė. Tokią burę lengviau valdyti, tačiau laivas prasčiau kyla į vėją. Dalinio takelažo jachtose forštago įtempimą iš dalies keičia bakštago įtempimas; kartu keičiasi ir stiebo išlinkis bei vantų apkrovos. Išsamus stovinčiojo takelažo derinimas nepatenka į šio straipsnio apimtį. Nuomojamoje jachtoje dažniausiai apsiribokite genujos falu ir šotu, o takelažo įtempiklių nereguliuokite be savininko leidimo.

• Genujos falas, kaip ir forštagas, veikia priekinę burės profilio dalį. Stipriau įtempus falą lengviau kilti į vėją, tačiau burė suplokštėja ir praranda dalį galios. Silpname vėjyje per stipriai įtemptas falas kainuoja per daug greičio, todėl jį šiek tiek atleiskite, kad burė taptų pilnesnė. Reikia rasti kompromisą tarp laivo greičio ir gebėjimo plaukti aštriai į vėją.

10 vaizdas. Tinkamas genujos sureguliavimas

10 pav.

Grotas

Grotui reguliuoti naudosime šias priemones:

• Groto falas įtempia priekinę groto kraštinę ir keičia pilvotumo vietą. Plaukiant į vėją falą įtempkite stipriau. Didesnis įtempimas mažina profilio gylį, stumia pilvą pirmyn ir plokština galinę burės dalį. Silpname vėjyje falą šiek tiek atleiskite, kad giliausia profilio vieta pasislinktų atgal iki maždaug 60 % atstumo nuo stiebo (9 pav.). Nedidelės horizontalios raukšlės prie priekinės kraštinės tokiomis sąlygomis nėra problema.

• Kaningamas sportiniuose burlaiviuose leidžia reguliuoti priekinės groto kraštinės įtempimą nekeičiant falo padėties.

• Groto šotas pirmiausia nustato burės atakos kampą. Atleiskite šotą, kol priekinė burės dalis pradės plazdėti, tada pritraukite tik tiek, kad plazdėjimas liautųsi. Taip nustatomas tinkamas kampas. Atminkite, kad stipriai pritrauktas groto šotas kartu traukia giką žemyn ir perima dalį giko atotampos funkcijos (8 pav.).

• Groto šoto karietėlė. Plaukiant į vėją, jei bėgelio eiga pakankama, groto kampą geriau keisti karietėle, o ne atleidžiant šotą. Taip burė stabiliau laikoma ir banguojant.

• Giko atotampa (vangas) traukia giką žemyn ir valdo burės susukimą, kai groto šotas nėra visiškai pritrauktas. Atleidus atotampą burės viršus labiau atsiveria pavėjui. Plaukiant aštriai į vėją, kai groto šotas įtemptas, atotampos poveikis nedidelis.

• Apatinės kraštinės įtempiklis (outhaul) reguliuoja groto pilvotumą. Stipriau įtempta apatinė kraštinė plokština burę, todėl toks nustatymas daugiausia tinka plaukiant į vėją. Vis dėlto labai silpname vėjyje net ir tada įtempiklį verta šiek tiek atleisti, kad burė sukurtų daugiau galios.

Plaukiant į vėją groto šoto įtempimas ir karietėlės padėtis glaudžiai susiję. Šoniniu ir pavėjiniu kursu didžiausią įtaką burės susukimui perima giko atotampa.

Genuja ir grotas veikia kaip viena aerodinaminė sistema, todėl tinkamai suderintos burės padidina bendrą efektyvumą. Silpname ar vidutiniame vėjyje, palengva sukant laivą arčiau vėjo, abiejų burių priešvėjiniai indikatoriniai siūleliai arba priekinės kraštinės turėtų pradėti rodyti srauto atsiskyrimą beveik tuo pačiu metu.

Burių reguliavimas silpname šoniniame vėjyje

Šoniniu kursu menamasis vėjas ateina 45°–135° kampu nuo laivapriekio; tai apytikriai atitinka 60°–150° tikrojo vėjo kampą kurso atžvilgiu. Bures reguliuojame taip, kad išnaudotume ir keliamąją jėgą, ir aerodinaminį pasipriešinimą. Leidžiantis nuo aštresnio į šoninį bei pavėjinį kursą pasipriešinimo indėlis didėja, o keliamosios jėgos – mažėja. Iki šoninio kurso stengiamės išlaikyti maždaug 10° atakos kampą ir didelę keliamąją jėgą. Ties grynu šoniniu kursu burės gali būti atvertos maždaug 45° laivo ašies atžvilgiu. Toliau leidžiantis pavėjui svarbiau pateikti vėjui didesnį burių plotą nei išlaikyti tą patį aerodinaminį atakos kampą.

Genuja (stakselis)

Genujai reguliuoti naudosime šias priemones:

• Šoto kipa daugiausia keičia susukimą ir apatinės burės dalies pilvotumą. Tinkama padėtis yra ta, kuriai esant sukant laivą arčiau vėjo visi priešvėjiniai indikatoriniai siūleliai pradeda kilti beveik vienu metu. Išsamus kipos reguliavimas aprašytas ankstesniame skyriuje.

• Genujos šotas atleidžiamas labiau nei plaukiant į vėją, kad burės atakos kampas išliktų tinkamas. Gryname šoniniame vėjyje burė būna atverta maždaug 45° laivo ašies atžvilgiu. Padėtį tikrinkite pagal siūlelius: jei plazda priešvėjiniai, šotą pritraukite; jei pavėjiniai – atleiskite.

• Genujos falą įtempkite tik tiek, kad burėje neliktų horizontalių raukšlių.

Grotas

Grotui reguliuoti naudosime šias priemones:

• Groto falą šiek tiek atleiskite, kad giliausia profilio vieta pasislinktų toliau nuo stiebo. Burė taps pilnesnė ir galingesnė, tačiau labiau kreips jachtą.

• Groto šotą atleiskite tiek, kad atakos kampas būtų tinkamas; padės anksčiau aprašytas būdas – atleisti iki plazdėjimo ir pritraukti tik tiek, kad jis liautųsi. Gryname šoniniame vėjyje grotas bus atvertas maždaug 45° laivo ašies atžvilgiu.

• Groto šoto karietėlės eigos šoniniame kurse paprastai nebepakanka. Nustumkite ją pavėjui, o likusį burės kampą nustatykite atleisdami šotą.

• Giko atotampa traukia giką žemyn ir valdo burės susukimą. Kadangi groto šotas jau atleistas, atotampą reikia įtempti tiek, kad burės viršus neatsivertų per daug.

• Apatinės kraštinės įtempiklis nustato burės pilvotumą. Šoniniame vėjyje jį atleiskite, kad burė taptų pilnesnė ir sukurtų daugiau galios.

Burių reguliavimas silpname pavėjiniame vėjyje

Pavėjiniu kursu menamasis vėjas ateina 135°–180° kampu nuo laivapriekio; tai apytikriai atitinka 150°–180° tikrojo vėjo kampą kurso atžvilgiu. Bures reikia atverti taip, kad jos perimtų kuo daugiau vėjo; keliamosios jėgos vaidmuo čia mažas. Jei abi burės yra toje pačioje pusėje, grotas užstoja vėją genujai ir ši subliūkšta, todėl verta pasirinkti vieną iš toliau aprašytų variantų.

Plaukdamas beveik tiesiai pavėjui dažnai nuleidžiu grotą ir palieku genują, jei jos plotas didesnis. Kai vėjas ateina beveik tiksliai iš laivagalio, galima bures išskleisti į priešingus bortus – „drugeliu“ (11 pav.), kad jos viena kitai neužstotų vėjo. Tačiau kursą reikia laikyti tiksliai: laivui pasisukus priešvėjinė burė gali subliūkšti ir staigiai persimesti į kitą bortą. Giką visada pritvirtinkite kontršotu, kad vėjas jo nepermestų nevaldomai. Šiame kurse siekiame didesnio burių pilvotumo ir kuo mažesnio susukimo.

Jei laive yra spinakerio gikas, juo verta paremti genują (11 pav.). Gikas išlaiko burę beveik statmeną vėjui ir neleidžia jai subliūkšti laivui siūbuojant bangose, todėl pavėjinis greitis pastebimai padidėja. Jei giko nėra ir genuja neišsilaiko prisipildžiusi, patogiau naudoti grotą, jo giką atvėrus kuo labiau į šoną.

11 vaizdas. Burlaivis plaukia bures išskleidęs „drugeliu“

11 pav. Plaukimas „drugeliu“

Genuja (stakselis), jei ją naudojame

Genujai reguliuoti naudosime šias priemones:

• Šoto kipą pastumkite atgal bėgeliu.

• Genujos šotą atleiskite tiek, kad burė išlaikytų formą, o jos viršus per daug nesusisuktų. Silpname vėjyje ir banguojant be spinakerio giko genują išlaikyti prisipildžiusią sunku.

• Genujos falą galima atleisti labiau nei plaukiant į vėją ar šoniniu kursu, kad giliausia profilio vieta pasislinktų toliau nuo priekinės kraštinės.

Grotas, jei jį naudojame

Grotui reguliuoti naudosime šias priemones:

• Groto falą šiek tiek atleiskite, kad giliausia profilio vieta pasislinktų toliau nuo stiebo.

• Groto šotą atleiskite tiek, kad burė būtų kiek įmanoma statmena vėjui. Giko padėtį užfiksuokite kontršotu – lynu, vedamu nuo giko į tvirtinimo tašką priekinėje pavėjinio borto dalyje.

• Groto šoto karietėlę nustumkite kuo toliau pavėjui; vien jos eigos visam reikiamam burės kampui nepakaks.

• Giko atotampa traukia giką žemyn ir valdo burės susukimą. Kadangi groto šotas atleistas, pavėjiniu kursu atotampą įtempkite tiek, kad susukimas būtų kuo mažesnis. Plaukiant tiesiai pavėjui menamojo vėjo kampas keičiantis aukščiui skiriasi nedaug.

• Apatinės kraštinės įtempiklis valdo pilvotumą. Pavėjiniame kurse jį atleiskite, kad burės profilis taptų pilnesnis ir perimtų daugiau vėjo.

Pabaigai

Šie burių reguliavimo principai nėra absoliučios taisyklės. Daugelis nustatymų veikia vienas kitą, todėl tenka ieškoti kompromiso, kuris konkrečiomis sąlygomis užtikrintų didžiausią greitį norima kryptimi. Svarbus ir bangavimas: bangos trukdo tiksliai laikyti optimalų kursą, todėl burių padėtį gali tekti pritaikyti prie nestabilesnio oro srauto. Vienu metu keiskite tik vieną dalyką ir pasižymėkite pradinę falo, šoto, kipos ar karietėlės padėtį, kad galėtumėte grįžti. Po korekcijos duokite laivui laiko įsibėgėti ir vertinkite greitį, kursą, pasvirimą bei vairo apkrovą kartu. Nuomojamoje jachtoje pirmiausia patikrinkite, ar visi lynai eina laisvai, o blokai bei fiksatoriai nepažeisti; abejodami nekeiskite stovinčiojo takelažo įtempimo ir kreipkitės į bazės technikus.

Tomáš Kůdela

Pagal profesiją jis – elektronikos kūrėjas. Dalyvavęs asmeninio tobulėjimo seminaruose, praktikavęs meditaciją ir atradęs savo kelią, Tomáš įgyvendino svajonę – nusipirko Delphia 40 burlaivį. Jis nori palaipsniui apiplaukti pasaulį su žmonėmis, kurie trokšta ką nors pakeisti savo gyvenime ir patirti buriavimo nuotykį. Tomáš turi aukščiausios kategorijos „A“ okeaninės jachtos kapitono pažymėjimą, taip pat yra Čekijos transporto ministerijos buriavimo instruktorius ir egzaminuotojas. Jo kelionių pasakojimus rasite www.tomaskudela.cz.

Užsiregistruokite, gaukite tik nariams taikomą nuolaidą iš karto ir sutaupykite kaskart rezervuodami.